Luana Masienė 'LAUMĖS SAPNAS'

2018.10.26

Kai gamta džiūgauja šiugždendama myriop nutrėkštus lapus, o tamsa švenčia pergalę prieš šviesą, aš pradedu giliau kvėpuoti. Net gyvenimo prasmė atsiranda nutolus ir nutilus vasaros klegesiams ir kliedesiams. Paradoksalu, bet būtent tada, kai atsiveria vartai į vėlių pasaulį, o gyvieji lenkiasi mirusiems protėviams, aš stipriausiai pajuntu gyvastį. Ir kartu labai lengvai atpažįstu gyvybę šiame užzombintame pasaulyje. Taigi šiandien dalinuosi pokalbiu prie kavos puodelio su viena mūsų miesto “gyva siela” – Augustina Miknevičiūte, jauna fotografe, savo darbus koduojančia kūrybiniu slapyvardžiu Lunaria.

Žvelgiant į tavo darbus apima jausmas, kurį dažnai patiriu žvelgdama į senųjų meistrų tapybos darbus pasaulio muziejuose. Iš kur tavyje - tokioje jaunoje - gebėjimas užčiuopti amžinybės pulsą?

Iš tikrųjų pirmas žodis, kuris šauna į galvą norint atsakyti į šį klausimą - nežinau. Tačiau mano gyvenime amžinybei, jos sąvokai, mąstymams apie ją skiriama daug laiko ir tai prasidėjo jau vaikystėje. Nuo mažų dienų valandų valandas praleisdavau tiesiog galvodama apie ką nors. Kiek mažiau apie buitį ir kasdienybę, ir daugiau apie tai, ką aš čia veikiu, kodėl viskas yra būtent taip, ir ar yra išvis. Ir nelabai būdavo su kuo apie tai pasikalbėti. Tokiems apmąstymams skirdavau ištisas naktis. Taip pat mane traukė kūryba, tačiau netraukė ja domėtis, tiesiog atradus kokį nors meno kūrinio vaizdą, kad ir mokykliniame vadovėlyje, mėgdavau jį analizuoti, mąstyti apie tai, ką jis man sako, kodėl į jį žiūriu, ką galėjo galvoti žmogus, kuris jį sukūrė ir ką galėtų galvoti žmogus, kuris yra visai nepanašus į mane. Galiu pasakyti, kad tai nelabai pasikeitė, tokia aš esu ir dabar, galbūt, tai ir persiduoda į mano kūrybą.

Dalyje darbų šmėsteli erotikos šešėlis... Tarsi nutraukus praeities šleifą dabartyje atgyja Rimanto Dichavičiaus modeliai. Muziejaus drobės šmėkšliškai tirpsta ir atplūsta gaivus kvapas. Žiedai tarp žiedų... Taigi iš kur tos gėlės ant mėnulio tako? Kitaip sakant, iš kur ta nekaltybės ir efemeriškumo pajauta?

Viskas ateina daugiausia iš nakties, blausios mėnulio šviesos, sakmių, pasakų, krintančių rudens lapų, muzikos ir kitų dalykų, kuriais grožiuosi ir kurie mane įkvepia. Ir visuose šituose dalykuose man patinka matyti žmogų, apsuptą viso šito grožio, keistumo, ramybės. Čia sutelpa mano sapnai, mintys ir įsivaizdavimai. Mano darbuose žmogų stengiuosi parodyti gražiausiai kaip įsivaizduoju, žavų ne tik išvaizda bet ir siela, kažkuo paslaptingą, ramų arba miegantį, nevaidinantį, be perdėtų ir netikrų emocijų, melancholišką, svajingą ir galvojantį. Taip pat mano žmogaus idealas, kurį vaizduoju savo darbuose, yra neatsiejamas nuo jo namų - gamtos, todėl mano nuotraukose jis visada savo namuose. Ten, kur būti nori, kur jaučiasi gerai ir kur gali jaustis savimi. Amžinybė ir mirksnis. Fotografija dažnam tai akimirkos fiksavimas. O tau? Ar fotografuodama tu nebandai pagauti tai, kas yra "anapus"? Ar fotoaparatas tau nėra tas krištolo rutulys ar varinis puodas, kuriame kerėtojos išvysdavo ateitį?

Fotografija man yra saviraiškos priemonė, kurios dėka galiu išlaisvinti savo sapnus, mintis ir įsivaizdavimus. Kadangi esu žmogus, kuriam reikia save kur nors padėti ( nes viską nešiotis su savimi dažnai būna labai sunku), tai fotografija man padeda visa tai palikti kažkur, kad būtų lengviau, o taip pat pasidalinti tuo su kitais. Mano nuotraukų pagrindinis veikėjas nesibijo magijos ir būtybių, kurios dažnai sutinkamos ir minimos pasakose, sakmėse bei legendose, kadangi man pačiai ši tema yra labai sava, mylima ir artima (va kas nutinka, kai gyveni prie pelkių ir tėtis nuo penkerių metų vedasi po jas pasivaikščioti). Taigi tikriausiai fotoaparatas man nei krištolo rutulys, nei varinis katiliukas, fotoaparatas man - magiškas stiklas, per kurį pažvelgusi į paprastą žmogų, pamatau kažką nepaprasto, o kartu ir priemonė tą vaizdą parodyti kitiems. Besidomintiems ezoterika ir įvairiausiais metafiziniais reiškiniais, papuošalai, kurie yra ant tavęs, daug ką pasako. Bet gal skaitytojams, kuriems tai tolima ir paslaptinga, bus smalsu sužinoti... Taigi prašau papasakoti, ką visi tie ženklai - mėnulis, pentagrama, svastika - reiškia? Svarbiausias iš jų man yra žalvarinis mėnulis, apie kurį seniai galvojau ir jau seniai norėjau turėti, tačiau niekaip neprisiruošiau susirasti, kol netikėtai gavau dovanų nuo nedaug pažįstamo, tačiau brangaus man žmogaus. Kadangi mėnulį labai mėgstu ir jis visada naktį mane palydi iš baro ir prižiūri, kad nieko nenutiktų, štai tokį gražų bei švytintį visada nešiojuosi sau ant kaklo - jis visada šalia ir man ramiau. Pentagrama man yra apsaugos ir stichijų ženklas, ji padeda sutarti su jomis visomis, tačiau tai nėra tiek mylimas daiktas, be kurio negalėčiau. Gal atėjus laikui kam nors jį padovanosiu, nes dažnai taip darau. Na, o perkūno/dundulio ženklas, susisukęs iš keturių žalčių, man reiškia keturis metų laikus, nesibaigiantį gyvenimo ratą, energiją ir stiprybę. Visus šiuos simbolius ant savęs turiu todėl, kad man juos turėti tiesiog gera ir su jais jaučiuosi stipresnė. Pameni, kai pamačiau save tavo fotografuotose nuotraukoje, pasakiau, kad štai taip aš atrodyčiau, jei šiandien mirčiau. Net tos durys už manęs, kurias aptikai prie Marijampolės dramos teatro laukdama manęs, labai jau panėšėjo į karstą… Tada ir atėjo mintis, kad tavo nuotraukose žmonės primena mirusiuosius – ir statiškomis pozomis, ir ramybe dvelkiančiais veidais. Viktorijos laikais Europoje buvo kilusi mada fotografuoti mirusius tarsi gyvus, juos pastatant, paramstant ir atmerkiant akis. Tu priešingai - gyvus žmones beveik paverti lavonais, tiesa, labai gražiais lavonais... Negi tau niekas to nesakė? Taip, esu tai girdėjusi, tačiau tos nuomonės neskambėjo taip draugiškai ir gražiai. Kadangi savo kadrus režisuoju, modelius dažniausiai aprengiu pati, parenku vietą kur jie turėtų būti, - tai jau yra šioks toks melas, nes tai surežisuota. O meluoti aš nemėgstu... Todėl neapkraunu savo nuotraukų pagrindinių veikėjų netikromis emocijomis, šypsenomis ar panašiai, nes gyvenime ir kasdienybėje žmonių veiduose melo ir taip daug. Žmogus man yra gražiausias tada, kada būna ramus, tada jo žvilgsnis, manau, gali daugiausia apie jį papasakoti. Kalbant apie mirties motyvą, mirtis man nėra tolima, žinau kad ji ateis ir dažnai tai prisimenu. Galbūt mano nuotraukose išbalę ir sustingę modeliai primena mirusius, nors man jie labiau miega. Miego momentas man taip pat svarbus tuo, kad miegantis žmogus nevaidina, neapsimetinėja, jis būna ramus, mielas ir nesislepiantis - toks koks esąs.

Kaip manai, kas yra kūryba? Dievo dovana ar demonų prakeiksmas? O gal tu nedarai jokios dualistinės skirties ir dvasinis pasaulis tavo sąmonėje neturi polių? Na, čia kaip vienos dainos pavadinime - "Dovanos ir demonai". Kūryba yra dovana, kuri tau leidžia išleisti dalykus, kurie kaupiasi viduje. Kai tai nutinka, būna gera ir lengva. Taip pat, pasidalinus kūryba ji padeda rasti panašias sielas ir užmegzti su jomis kontaktą, o sutikti panašių į tave yra tikra laimė.Tačiau to kaina kartais atrodo gali ir iš proto išvesti. Nuo minties iki kažko, kas pagaliau užgimsta, būna visko: ir beprasmybės momentų, ir minčių sūkurių, kada jau nebesupranti nei ką darai, nei kodėl. Aš vis mėgstu beprasmybės jausmą sulyginti su mažu juodu katinuku, sėdinčiu ant peties. Kai jam gera nuotaika, jis glaustosi ir maloniai murkia, o kai ne, pradeda spurdėti ir dreskia nagučiais į kaklą. Štai tada ir prasideda nežinojimo, kas darosi, spektaklis... Nors kartais katinukas ramus ir netrukdo, bet jis visada šalia - visada sėdi ant peties. Taigi, atsakant trumpai, tai yra ir viena, ir kita, ir manau, kad šių abiejų dalykų buvimas ir sudaro pačią tobuliausią visumą. Religija daugumai yra (arba bent jau buvo) atspirties taškas ir net kelrodis gyvenimo kelyje. Tu esi pasakiusi, kad "mums augant niekas nepasakojo nei apie kaukus, nei apie raganas. Bet... augom prie pelkės, tarp miškų. Tad reikėjo tiesiog eiti ir patiems susirasti visą tą gėrį..." Ar mitologija ir pasakos padėjo rasti tą gėrį? Šitie dalykai padėjo rasti ne tai, kad "gėrį", bet pačią save. Suvokti apie save daug dalykų, pajausti savo vietą ir atrasti, kur reikia eiti. Ir aš kalbu labiau apie mūsų mitologiją ir mūsų pasakas, o ne apskritai. Baltų pasakos man atrodo labai teisingos ir nors ne visos jos baigiasi gerai, tačiau jose daug teisybės, mat už gera - apdovanojama, už pikta - baudžiama.

Aš nepaklausiau Augustinos, kur ir kada ji gimė, kur mokėsi ir ką dirba, kas jos tėvai ir ar ji turi šeimą. Telieka šie klausimai istorikams ir enciklopedijoms. Manasis Lunarios portretas bus be rėmų, nes niekada nežinai, kur baigiasi realybe ir prasideda sapnas. Laumės sapnas. Ir tebūna jame visos pasakos su laiminga baigtimi.

Miesto laikraštis, 2018 m. spalio 26 d. Nr.34 (1663)