2019.05.18 #Naujienos, #mėnesio geriausi, #portretai
Esi eFoto senbuvė. Malonu matyti, stebėti tokį progresą nuo rodos paprastų mėgėjiškų bandymų iki tikrai profesionalaus lygio. Nuo ko prasidėjo Tavo kelias į fotograiją?
Dar paauglystėje reikėjo veiklos kurioje galėčiau padėti save, savo mintis, savo įsivaizdavimus, savo negalėjimą papasakoti apie dalykus apie kuriuos noriu papasakoti, bet bijau, kad niekas nesupras ..
Ir fotografija buvo ta veikla kurios atsiradimas nuramino mano mintis, pasiėmė iš manęs laiką, leido pasakoti man istorijas, sugėrė mano jausmus, ir suvedė mane su žmonėmis panašia siela/galva ar dar kažkuo.
Kada pajautei, kad „Štai, pagaliau sekasi, padarau tai ką noriu!“? Ar kaip dažnas naujokas galvojai „Mano visos nuotraukos nerealios!“ ? :)
Kad mano nuotraukos nerealios negalvojau nei tada nei dabar, vis dar randu prie ko prikibti, esu savikritiška ir labai dažnai prieš parodant kokį nors savo darbą su savim užvedu diskusiją ar jis vertas būti parodytas, ar jis tikrai turi ką nors savyje, kad ramia širdimi galėčiau juo pasidalinti. Net jeigu koks nors darbas sulaukia daugiau gerų komentarų ar panašiai, aš žiūriu į jį ir svarstau, o kas čia visiems taip patinka.
Kalbant apie tą pirmą nuotrauką/ fotosesiją po kurios taip jaučiausi, tai tikriausiai buvo pirmoji teminė „Raudonkepuraitės“ fotosesija. Mokykloje užmačiau labai gražią merginą ir pagalvojau, kad va būtent jai taip turėtų tikti raudona spalva (mėlynos akys, šviesūs plaukai.... koks kontrastas.... mmm....). Bet šalia sekė ir mintis, kad nieko neišeis, tiesiog, ir gal net nereik čia prisigalvoti tokių nesąmonių. Bet mintį nuvijau nes jeigu nepradėsiu tai nieko ir nebus. Pas močiutę paprašiau iš raudonų užuolaidų pasiūti apsiaustą ir neilgai trukus iškeliavome į apšalusias pelkes fotografuotis. Na ir žiūrėdama į rezultatą pajaučiau, kad na va, viskas kaip įsivaizdavau, žinoma kabliukų buvo, bet toks jausmas buvo naujas ir dar nepatirtas. Po to pradėjo piltis idėjos. Pradžioje tai buvo kokie nors įvaizdžiai iš filmų ir t.t. o po to įkvėpimo pradėjau semtis iš muzikos, iš savo minčių, iš nakties, iš pasivaikščiojimų ir panašių dalykų.
Esi profesionalė? T.y. Fotografija yra pagrindinis Tavo užsėmimas, uždarbis? Kaip balansuoji kūrybą ir darbą? Džiugu matyti, kad kūryba vis dar dominuoja ;)
Nesu profesionalė, ir labai nemėgstu šito žodžio. Fotografija yra mano pagrindinis ir pats mylimiausias užsiėmimas be kurio savęs neįsivaizduoju, tačiau nėra taip, kad gyvenčiau vien iš jo. Puse etato dirbu Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje su reklaminės medžiagos kūrimu, kartais pasitaiko ir mokymus fotografijos, meninės fotografijos tema pravesti. Esu žmogus kuriam reikia šiek tiek rutinos, keletos dienų su nustatytomis darbo valandomis ir likusio laiko kurį galiu dėliotis kaip patinka kadangi 95 proc. laiko su nuotraukomis dirbu jau kai sutemsta.
Kalbant apie kūrybą ir darbą didesniąją dalį užima kūryba. Tenka turėti ir kitokių darbelių, šiek tiek vestuvių ar mados fotosesijų, bet jais nesidalinu, nes... tikriausiai juose man trūksta minties, trūksta gylio.
Fotografuoji ar bent rodai vien tik mergaites ir moteris? :) Kodėl?
Vyrų irgi pasitaiko bet retai. Iš tikrųjų kiek ir pačiai nedrąsu fotografuoti vyrus, nes savo modelius merginas fotosesijai aprengiu pati, o čia jau su vyrais sunkiau, neturiu kaip juos papuošti, nors aišku ne visada to ir reikia, bet mėgstu kada nuotraukose didesnė dalis dalykų būna tokie kokių jų noriu aš (apranga, fotosesijos vieta...). O taip pat dar tai, kad nesu sukūrusi daug vyriškų portretų sako, kad nežinau kaip vyrams patarti pozuojant, na bent jau nesijaučiu žinanti todėl vyrų savo nuotraukose kiek ir privengiu.
Bet yra ir išimtys: „D O N A R A S“. Papasakok apie sumanymą ir realizaciją, prašau.
O.... man labai patinka šitas klausimas. :) Donaras (Vaidas) pas mane atvyko iš Ukmergės (arba iš Utenos :D). Kažkada seniai su juo buvome kalbėjęsi apie fotosesiją, bet tai kažkaip pasimiršo, na ir modelis tiesiog man priminė apie tai (maždaug po metų), kad kažkada kažką kalbėjome ir pamąsčiau, kad reikia pabandyti, nesispyrioti, išeiti iš savo komforto zonos, nes jau seniai savo įsivaizdavimuose turėjau barzdoto vyro portretą pilktų debesų fone.
Na ir vieną apsiniaukusį pavasario rytą Donaras atvyko į mano žemes ir mes keliavome fotografuotis. Aišku pradžioje buvo jaudulys ir baimės kaip čia seksis bendrauti, ar kažkas pavyks, bet iš karto užsimezgė pokalbis ne apie orą, o apie tai kas man ta fotografija, kas ką galvoja, kodėl vienas ar kitas esam čia ir panašiai. Galiausiai nukeliavome iki kalvelių (rūkų krašto), kurios mane jau seniai žavėjo bet jas aplankydavau labai retai, tądien jos atrodė nuostabiai, būtent virš jų dangus buvo tinkamas, lyg kokia Vallhala. Apniukęs dangus ir lengvas rūkas sukūrė tokią atšiaurią ir kartu didingą atmosferą kas man užgniaužė kvapą ir fotografuojant būtent tuos Donaro portretus, jaučiausi lyg žvelgčiau į kažkokią nesuvokiamą didybę. Dar ir dabar taip pasijaučiu žiūrėdama į tuos portretus. Jaučiu kad visas tas vaizdas man labai artimas.
(Germanų ir skandinavų mitologijoje Toras (germanų Donaras) – griaustinio, audros ir derlingumo dievas...)
Turi savo tamsesnį braižą. Kas skatina kurti? Menininkai, muzikantai?
Kurti skatina naktis, savos mintys, įsivaizdavimai, pokalbiai, muzika (Danheim, Wardruna…), Tim Burtono filmai, pelkės, miškai, žmonės... Kūryba - mano pačios pasaulis, mielesnis nei šitas kuriame gyvenu, suprantamesnis (dažnai ir ne), jis padeda neišprotėti, sudėti į vaizdą tai kas sunku, nelaikyti ir nesinešioti su savim visą laiką. O jeigu dar ir ką nors kitą tai pradžiugina ar priverčia susimąstyti ar sukuria galvoj audrą - VALIO! Neįsivaizduoju savęs be jo.
Gyveni Marijampolėje? Ar ne ankšta? :)
Ogi visko būna. Iš tikrųjų gyvenimas susiklostė taip, kad čia atsibeldus pakliuvau į tokią aplinką kuri man leidžia būti savimi. Atrodo anksčiau iš aplinkos niekada nieko panašaus nejaučiau, tai buvo nauja patirtis kuri labai nustebino, tad iš šios pusės šiam miestui esu labai dėkinga. Bet minusų irgi tikrai yra... Mano darbus mėgstančių auditorija čia menka, žmonės atrodo labai vienodi, o ir miškų labai trūksta, nes arti nėra, o aš nevairuoju. :) Bet visgi... kai pasidaro nepatogu ar negera čia, mėgstu aplankyti Vilnių, jeigu noriu pelkių, miškų ir ramybės, keliauju į kaimą. Taip gydausi, stengiuosi sau duoti to ko man reikia.
Augustiną kalbino eFoto redaktorius
.png){kind=logo}
.png){kind=logo}